Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų

Gediminas Kulikauskas – gerai žinomas istorikas, trijų knygų („Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“ ir „Respublika prieš Maskvą“) autorius, dirbantis Lietuvos muitinėje. Domisi Lietuvos kasdienybės, karo ir kontrabandos istorija, nuolat publikuoja straipsnius žurnaluose „Verslo klasė“, „Iliustruotoji istorija“. Naujausias jo darbas – „Lietuvio kodas“, knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Čia, naudojantis gausia istorine medžiaga, atskleidžiama, ką amžių sandūroje (t. y. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir... degtinė ar emigracija. Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ar amatus, kas (ir kada) valgyta, o kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų, panardinančių skaitytoją į šimto metų senumo gelmę, kurioje jis tikrai ras ir tai, ko visai nesitikėjo. Autorius tarsi atsuka veidrodį į mus pačius: viena vertus, senųjų lietuvių tikrovė prieš 100 metų atrodė visiškai kitaip; kita – daugelį mūsų protėvių pažiūrų, bruožų nesunkiai atpažintume ir šių dienų tautiečių gyvenime. Veidrodis negailestingas, bet tikras.